Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina floros dizainerę, studijos „Heygen“ įkūrėją, natūralistinės floristikos skleidėją, žurnalo „Veranda ID“ vykdančiąją redaktorę Jolitą Šimelionienę, kurios kūrybinis kelias prasidėjo Kopenhagoje. Būtent ten ji atrado floristiką kaip aukšto lygio meną, kur grožis susilieja su dizainu, estetika ir kasdienybe. „Aš Kopenhagoje pamačiau, kaip floristika gali atrodyti – kokiam profesionaliam, aukštam lygyje ji gali būti. Ji atsiranda šalia dizaino eilutės – tai kilsteli viską į visai kitą lygmenį,“ – sako Jolita.

Šis atradimas pakeitė jos požiūrį į kūrybą ir grožį. Iki tol floristika jai atrodė kaip amatas, o Danijoje ji pamatė, kad tai – dizaino kalba, galinti formuoti erdves, nuotaiką ir žmogaus savijautą. Danai, pasak Jolitos, geba kasdienybę paversti estetiniu potyriu – nuo paprastos šakelės ant stalo iki interjero sprendimų, kurie alsuoja šviesa ir natūralumu.

Skandinaviškas estetikos pojūtis

Kopenhagoje Jolita iš arti stebėjo, kaip dizainas ten tampa kultūros dalimi. „Danai dovanodami dizainerių sukurtus daiktus perduoda istoriją, požiūrį, vertę. Jie kuria estetinę švarą, nuo kurios viskas prasideda,“ – pasakoja ji.

Ši „estetinė švara“ – vienas svarbiausių jos kūrybos principų. Ji tiki, kad grožis turi prasidėti nuo aiškumo, nuo harmonijos tarp žmogaus ir aplinkos. Floristikos darbai Jolitos rankose tampa tarsi mažos meditatyvios kompozicijos, kuriose dera subtilios formos, tylūs atspalviai ir natūralūs faktūriniai kontrastai.

Džiovintų augalų renesansas

Grįžusi į Lietuvą Jolita kartu atsinešė ir naują požiūrį į džiovintus augalus. Tai, kas anksčiau asocijavosi su „močiutės buketėliais“, šiandien jos akimis įgyja visai kitą prasmę. „Sausi augalai šiandien išgyvena renesansą. Jie dera prie šiuolaikinių interjerų, jų grožis subtilesnis, pastelinis, ilgaamžis. Jie tarsi tylūs meno kūriniai, kurie įsilieja į aplinką,“ – sako floristė.

Džiovinti ir stabilizuoti augalai – ne tik estetinis, bet ir tvarumo pasirinkimas. Jie nereikalauja laistymo, priežiūros, ilgai išlaiko formą ir spalvą, o tuo pačiu primena apie lėtą laiką. Jolita pabrėžia, kad džiovinti augalai nėra negyvi – jie tiesiog kitokie, kupini subtilios gyvybės, kuri išlieka per tekstūrą, formą ir šešėlį.

Floristika kaip gyvenimo ritmas

Jolitos požiūris į kūrybą glaudžiai susijęs su metų laikų kaita. Floristika jai – tai ne statiškas menas, o gyvas, nuolat kintantis procesas. „Floristika man yra dinamiška – ji keičiasi kartu su metų laikais. Tu negali jos sustabdyti. Vieną dieną žydi pavasaris, po dviejų mėnesių jo nebėra – tai tarsi gyvenimo atspindys.“

Ji kviečia į gamtą žiūrėti ne kaip į dekoraciją, o kaip į įkvėpimo šaltinį. Pasivaikščiojimas po pievą ar mišką, smilgos ar šakelės parsinešimas namo – tai ne mažmožis, o ritualas, padedantis atkurti ryšį su gamta ir savimi. Floristikos grožis, pasak Jolitos, slypi paprastume, o kūryba prasideda nuo smalsumo – ką galiu padaryti iš to, ką randu aplink save?

Miesto žmogus ir gamtos ilgesys

Šiandien, kai didžioji dalis žmonių gyvena miestuose, Jolita sako matanti aiškų ilgesį natūralumui. „Mieste mes apsupti betono, todėl žmonės nori prisitraukti natūralumo – įsinešti gamtą į savo erdvę. Kartais užtenka smilgos, nendrės ar laukinės šakos, kad pasikeistų nuotaika.“

Šis noras grįžti prie tikrumo, pasak jos, yra labai žmogiškas. Floristika padeda atkurti pusiausvyrą tarp miesto triukšmo ir gamtos tylos, o augalai tampa tarpininku tarp išorinio pasaulio ir vidinės ramybės. Jolitos darbai – tai bandymas priminti, kad net mažas gėlės žiedas ar džiovinta šakelė gali keisti atmosferą namuose ir nuotaiką žmogaus viduje.

Floristikos kultūra Lietuvoje

Lietuvoje, anot Jolitos, šiuolaikinė floristika tik pradeda augti, tačiau kryptis aiški – vis daugiau žmonių vertina originalumą, natūralumą ir estetiką. „Žmonės tampa reiklesni. Jie ateina su įkvėpimais, pavyzdžiais, nori kažko įdomaus. Mes augame kartu su savo klientais – kartu mokomės matyti grožį.“

Floristikos menas čia vis dažniau suvokiamas ne kaip puošmena, o kaip kultūrinė išraiška. Kiekvienas floristinis sprendimas – tai pasakojimas, tarsi tiltas tarp kūrėjo ir žiūrovo. „Man norisi, kad floristika Lietuvoje būtų vertinama ne tik estetiškai, bet ir kultūriškai – kaip dizaino dalis, kaip kūrybos tradicija,“ – pabrėžia ji.

Grožio ir sąmoningumo istorija

Pokalbis su J. Šimelioniene – tai daugiau nei pasakojimas apie gėles. Tai istorija apie grožio paieškas, tvarumą ir santykį su aplinka. Jolita primena, kad estetika prasideda nuo suvokimo, nuo gebėjimo pamatyti vertę paprastuose dalykuose. „Gėlės yra pačios iš savęs gražios. Reikia tik jas pamatyti, paliesti, įsiklausyti – ir tada grožis pats ateina,“ – sako ji.

Laida „Gyvenimo papartėliai“ – tai kvietimas į tylų apmąstymą: apie tai, kas yra grožis, kas yra tvarumas ir kaip mažos gamtos detalės gali praplėsti mūsų pojūčių ribas. Tai pokalbis, kuris įkvepia sulėtėti, įkvėpti giliai ir pažvelgti į pasaulį per šviesos, šešėlio ir žiedo prizmę.