Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Editą Norkienę – rabarbarų ūkio šeimininkę, kuri kartu su šeima pasirinko netikėtą, bet labai savitą ūkininkavimo kryptį. Iš pirmo žvilgsnio paprastas augalas, daugeliui primenantis vaikystę, močiutės sodą, kompotą ar rūgštų pyragą, Editos šeimos gyvenime tapo kur kas daugiau nei sezonine daržove. Rabarbarai virto šeimos projektu, ekologinio ūkininkavimo keliu ir įrodymu, kad net iš nedidelės idėjos gali išaugti išskirtinis kaimo verslas.

Nuo žemės lopinėlio iki rabarbarų lauko

Edita pasakoja, kad rabarbarų ūkio istorija prasidėjo nuo prosenelių žemės ir klausimo – ką būtų galima joje auginti? Šeima neturėjo ūkininkavimo patirties, technikos ar iš anksto parengto plano, tačiau turėjo norą pabandyti. Ieškodami augalo, kuris būtų daugiametis, ištvermingas ir tinkamas Lietuvos klimatui, jie atrado rabarbarus.

„Mes sprendėm pabandyti jėgas šitoje veikloje ir ėjom, žiūrėjom, ką galima auginti, kas yra paprasta, kas yra daugiametis augalas“, – laidoje pasakoja Edita.

Šiandien jų laukas užima apie du hektarus. Pradžia buvo 1,7 hektaro ir net 18 tūkstančių pasodintų rabarbarų. Vėliau ūkis dar šiek tiek išsiplėtė, tačiau Edita pabrėžia, kad kol kas svarbiausia ne augti kuo greičiau, o gerai pažinti augalą, išmokti su juo dirbti ir suprasti rinką.

Kodėl būtent rabarbarai?

Rabarbaras – daugiametis augalas, kuriam būtinas šaltasis metų laikas. Priešingai nei gali atrodyti, jis nėra šiltų kraštų augalas: jam reikia žiemos, šalčio ir poilsio, kad pavasarį galėtų iš naujo atgimti. Edita pastebi, kad rabarbarams svarbu ne tik tinkama dirva, bet ir vanduo – jo reikia daug, tačiau užmirkimo šis augalas nepakenčia.

Ūkyje pasirinkta auginti raudonuosius rabarbarus. Tinkamų sodinukų paieškos nebuvo paprastos: jų reikėjo ieškoti užsienyje, bendrauti su augintojais, aiškintis veisles ir įsitikinti, kad būsimi stiebai bus būtent tokios spalvos, kokios norisi. Raudona, bordo spalva šiandien tapo ir išskirtiniu ūkio atpažinimo ženklu.

„Aš taip džiaugiuosi, kad jie yra raudoni. Paskui sezonui įsibėgėjus, tikrai viena tokia bordo ryški spalva“, – sako Edita.

Ūkis, kuris sudomino restoranus

Pirmasis didelis sezonas Editos šeimai buvo ir išbandymas, ir patvirtinimas, kad pasirinktas kelias turi prasmę. Vienas svarbiausių pasiekimų – pavyko realizuoti visą užaugintą produkciją Lietuvoje. Didelė dalis rabarbarų iškeliavo į Vilnių, tarp jų – ir į restoranus.

Pasak Editos, restoranų šefams lietuviški rabarbarai buvo labai reikalingi. Kai kurie jų anksčiau rabarbarus siųsdavosi iš Vokietijos, todėl vietinis, kokybiškas, šviežias produktas tapo laukiamu atradimu.

„Ko galiu pasidžiaugti, kad mes pirmus metus realizavome viską, ką mes turėjom. Ir kitas dalykas, kuriuo labai džiaugiuosi, kad viską realizavome Lietuvoje“, – laidoje sako pašnekovė.

Ji prisimena ir šefų atsiliepimus, kurie suteikė daug motyvacijos tęsti pradėtą darbą. Vienas iš jų teigė, kad Editos ūkyje užauginti rabarbarai net geresni už tuos, kuriuos anksčiau tekdavo siųstis iš Vokietijos.

Darbas lauke: ne romantika be pastangų

Nors rabarbarai dažnai atrodo kaip nereiklus vaikystės sodo augalas, dideliame lauke viskas yra kitaip. Edita atvirai pasakoja, kad ekologinis kelias reikalauja daugiau rankų darbo, daugiau planavimo ir daugiau kantrybės. Reikia rūpintis dirva, kovoti su piktžolėmis, prižiūrėti laistymo sistemą, laiku nuskinti žiedus, stebėti augalų būklę ir pasiruošti skirtingiems sezono etapams.

Rabarbarų žiedai, nors ir labai gražūs, lauke nėra pageidaujami – juos reikia šalinti, nes žydėjimas atima iš augalo energiją. Vis dėlto Edita pastebi, kad šie žiedai galėtų būti įdomūs floristams, nes atrodo įspūdingai.

„Žiedą reikia kuo greičiau nuskinti, nes jis atima daug energijos. Jis pats iš savęs yra įspūdingai gražus“, – pasakoja Edita.

Šeimos projektas ir talkininkų bendruomenė

Editos ūkyje dirba ne vien ji pati. Tai bendras šeimos projektas, kuriame svarbiausi trys žmonės – Edita, jos vyras ir tėtis. Prie ūkio gyvenimo prisiliečia ir vaikai, kuriems laukas tampa vieta mokytis, iš kur atsiranda maistas, kiek darbo reikia įdėti, kad kažkas užaugtų, ir kaip atrodo gyvenimas už miesto ribų.

Derliaus nuėmimo metu vien šeimos rankų neužtenka. Edita pasakoja, kad pagalbos sulaukė iš artimųjų, vietos moterų ir moksleivių. Idėją kviesti jaunimą ji nusižiūrėjo iš užsienio rabarbarų ūkių, o Lietuvoje ši praktika pasiteisino – moksleiviai noriai atėjo padėti, dirbo su gera nuotaika ir dalis jų norėjo sugrįžti dar kartą.

„Sulaukiau tikrai daug pagalbos ir taip džiaugiausi. Pats jaunimas ateina ir sako: vau, kaip čia šimtas metų tokių dalykų nebuvo“, – prisimena Edita.

Rabarbarai virtuvėje: daugiau nei kompotas

Laidoje daug kalbama ir apie rabarbarų panaudojimą. Nors daugeliui jie asocijuojasi su kompotu ar pyragu, galimybių yra kur kas daugiau – uogienės, cukatai, desertai, restoranų patiekalai, šeimos receptai. Editos namuose net atsirado „barbarienė“ – taip šeimoje vadinama rabarbarų uogienė, kurią ypač pamėgo vaikai.

Rabarbarų sezonas tradiciškai siejamas su laikotarpiu iki Joninių, tačiau Edita paaiškina, kad didesni ūkiai, remdamiesi užsienio patirtimi, gali imti ir du derlius. Vienas jų nuimamas birželio pradžioje, kitas – vasaros pabaigoje. Tinkamai prižiūrint augalus, šviežių stiebų galima turėti ilgiau, nei įprasta manyti.

Sąmoningesnis požiūris į maistą ir gyvenimą

Viena svarbiausių pokalbio temų – kaip ūkininkavimas pakeitė pačią Editą. Ji pasakoja, kad pradėjusi auginti rabarbarus kitaip pažvelgė į maistą, jo kainą, kokybę ir kelią iki vartotojo. Tai, ką parduotuvėje dažnai įsidedame į krepšelį net nesusimąstydami, ūkininko akimis tampa ilgo, atsakingo ir fiziškai sunkaus darbo rezultatu.

„Atėjo toks suvokimas, kaip mes esame visi pripratę prie patogumo. Tu nueini į prekybos centrą, pasiėmei, įsidėjai į krepšelį, bet kai pats pradedi auginti, supranti, kiek darbo yra įdėta“, – sako Edita.

Ji taip pat pastebi, kad vis labiau vertina vietinę, šviežią, natūraliai užaugintą produkciją ir mažus ūkius, kuriuose žmonės įdeda ne tik darbą, bet ir rūpestį.

Drąsa pabandyti

Editos istorija – tai pasakojimas apie drąsą imtis naujos veiklos net tada, kai patirties nėra, kai aplinkiniai klausia, kam to reikia, ir kai pats kelias dar nėra aiškus. Jos atsakymas paprastas: nepabandęs nesužinosi.

„Tiesiog – o kodėlgi ne. Nepabandęs tu nesužinosi. Kol laikas, kol gali, tol turi bandyti“, – pokalbio pabaigoje sako Edita.

Ši laida kviečia iš naujo pažvelgti į rabarbarą – ne tik kaip į vaikystės skonį, bet ir kaip į augalą, galintį suburti šeimą, sudominti restoranus, paskatinti rinktis vietinį maistą ir įkvėpti kurti savo kelią. Tai pokalbis apie žemę, darbą, kantrybę, sezonų laukimą ir paprastą, bet labai stiprią mintį: kartais verta pabandyti net tada, kai nežinai, kas iš to išaugs.