Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Editą Mildažytę – moterį, kurią Lietuvos žiūrovai pažįsta iš daugybės ryškių televizijos projektų, tačiau šiame pokalbyje atsiskleidžia visai kitokiu kampu. Ne tik kaip laidų autorė, bet ir kaip žmogus, turintis gilias šaknis kaime, jautrumą grožiui, pagarbą tradicijoms bei neblėstančią vidinę energiją.

Pokalbis šiltas, gyvas ir kupinas žmogiškų detalių. Edita į daugelį klausimų atsako su humoru, sodriu nuoširdumu ir gyvenimo išmintimi, kuri ateina tik per patyrimą.

Kaip ji pati sako: „Tai, kas svarbiausia gyvenime, dažniausiai duodama už dyka. Tau tiesiog davė ir dribtelėjo, o kitam pagailėjo ir atkirpo“

Svajonės vienu įkvėpimu: knyga ir kvepalai

Viena iš pagrindinių pokalbio temų – Editos nauja kūrybinė kryptis: knygos išleidimas ir kartu gimę kvepalai. Šis duetas buvo sumanytas ne kaip rinkodaros triukas, o kaip natūraliai užgimęs dviejų svajonių susijungimas.

Kvepalų istorija – atvira, žemiška ir kartu labai meniška. Edita pasakoja, jog kūrė kvapą, kuris atspindėtų jos pasaulį:

„Tie kvepalai tai iš tiesų yra mano kaprizas, tai, ko aš labai norėjau. Ir man labai patinka – nemeluoju“ .

Ji pasidalija ir kūrybos virtuve: nuo šešių bandomųjų mišinių iki galutinio aromato, kuriame atsiskleidžia prabangi arabiška rožė – ne saldi, o „pelenų rožė“, kaip pati vadina.

Knyga ir kvapas pristatyti kartu dėl labai paprastos priežasties: Edita norėjo viską padaryti vienu įkvėpimu, pasinaudodama tinkamu momentu prieš šventinį šurmulį. Skaitytojų reakcijos – stiprios, emocingos, kartais netikėtai atviros. Žmonės rašo, kad juokėsi, verkė, negalėjo užmigti, skaitė iki ryto. Tai Editai – jautrus įrodymas, kad naujas žanras buvo teisingas kelias.

Šaknys Dzūkijoje ir gėlių pasaulis

Didelė pokalbio dalis skirta išskirtinei Editos meilei gėlėms bei jos ryšiui su gamta. Ji pasakoja apie savo vaikystę skirtingose sodybose Dzūkijoje.

Ten praleistos vasaros nebuvo vien poilsis – jos kupinos vaistažolių rinkimo, pievų pažinimo, kasdienių darbų ir paprasto, tikro gyvenimo. Gėlės Editai – ne dekoracija, o būdas nusiraminti, įkvėpti ir kurti namų jaukumą:

„Aš einu skint gėlių ir daryt puokščių. Visada namuose jų būna po kelias. Aš labai mėgstu gėles“

Ji dalijasi ir savo sodininkystės filosofija: auginti tai, kas auga. Ne egzotiškas, kaprizingas rūšis, o vietinius augalus, kurie natūraliai prisitaiko prie Lietuvos klimato. Tokie augalai, pasak jos, turi charakterį – jie nesibijo šalčio, žiemų, permainingų orų ir sugrįžta kasmet. Kaip ir žmogus, kuris moka kabintis į gyvenimą.

Tradicijos, šeima ir dovanojimo kultūra

Pokalbis keliasi ir į šventines temas – kaip jų šeimoje atrodo gruodis, kaip kuriamos tradicijos, kaip išlaikomas jausmas, kad Kalėdos – ne prekybos centrai, o bendrumo ritualas.

Edita papasakoja apie kasmetinę šeimos dovanų loteriją, kurioje visi traukia po vieną vardą ir už nedidelę sumą perka tik vieną dovaną. Tai virsta žaidimu, spėlionėmis, juoku ir savotiška šeimos drama – gerąja prasme.

Gyvenimo išmintis, kuri ateina per patyrimą

Gilioji pokalbio dalis kalba apie žmogaus vidų. Edita apmąsto sėkmę, skausmą, pasirinkimus, vidinę stiprybę ir gebėjimą priimti gyvenimo tėkmę tokią, kokia ji yra.

Ji dalijasi viena iš svarbiausių savo taisyklių:

„Nesivyk nemylinčio, atsigrežk mylintį“

Šioje frazėje telpa ir pagarba sau, ir išmintingas požiūris į santykius, ir supratimas, kad ne viskas gyvenime turi būti iškovota. Kartais daugiau duoda ne persekiojimas, o priėmimas.

Pokalbyje daug ir apie laikinumą: apie tai, kaip viskas praeina – tiek džiaugsmas, tiek skausmas. Edita primena seną mintį iš kinų išminčių: dėžutę, kurią atidarai tik tada, kai visiškai nebėra vilties, o viduje randi žodžius: „Ir tai praeis.“ Tai – jos gyvenimo kelrodė.

Televizijos projektai ir kūrybos palikimas

Klausytojai išgirsta ir apie didžiuosius Editos karjeros etapus: legendinius projektus „Bobų vasara“, „Bėdų turgus“, „Lietuvos kolumbai“, „Daiktų istorijos“.

Ji pasakoja, kurie darbai jai patys brangiausi, kurie gimė iš tikro pašaukimo, o kurie – iš sąlygų ir aplinkybių. Edita neslepia, kad buvo ir nesėkmingų projektų, bet būtent jie pamokė, kaip svarbu jausti momentą, auditoriją ir savo pačios ribas.

Šiandien Edita vis dar kupina kūrybos – knyga ir kvepalai tėra pradžia. Ji pati šypsodamasi sako, kad ateityje gali būti visko.

Linkėjimai klausytojams

Laidos pabaigoje Edita siūlo žaismingą ir kartu simbolišką palinkėjimą, susietą su jos zodiako ženklu:

„Kad metai būtų ugningi, bet šilti. Pilni veržlumo, bet be agresijos. Tokie – kaip ugninis veršelis“.

Tai palinkėjimas gyventi drąsiai, bet nepamiršti švelnumo. Būti degančiam, bet nežaloti. Kurti, žydėti ir išlikti savimi.