„Gyvenimo papartėliai“ – tai viena švelniausių ir šviesiausių Vilnius FM laidų, kurioje vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė su savo pašnekovais kalbasi apie gyvenimo grožį paprastume, apie kasdienybės ritualus, kurie gydo ir įkvepia. Šį kartą ji į pokalbį kviečia Daumantę Strelčiūnienę – mezgėją, bendruomenės „Vilnonė“ kūrėją, tvarumo ir lėtesnio gyvenimo ambasadorę.
Laidoje kalbamasi apie rankų darbų prasmę, namų jaukumą, sąmoningą vartojimą ir moters gebėjimą išlaikyti vidinę ramybę šiuolaikinio pasaulio skubėjime. Daumantė pasakoja apie savo kelią nuo pirmojo megzto megztinio iki šimtų moterų bendruomenės, apie tai, kodėl mezgimas tapo terapija ir kaip kiekvienas siūlų kamuolys gali sugaudyti stresą.
Apie mezgimą kaip terapiją ir būdą susikurti ramybę
Daumantė prisimena, kad mezgimo kelias prasidėjo dar vaikystėje, tačiau iš tiesų įgavo prasmę gimus sūnui. Tada šis užsiėmimas tapo būdu išlaikyti vidinę pusiausvyrą, kai aplink tvyrojo įtampa tarp karjeros, motinystės ir visuomenės lūkesčių.
„Kiekvienas mano mezginys turi istoriją. Vieną mėgstinį mezgiau verkdama, kai turėjau priimti sprendimą, ar likti darbe, ar viską keisti. Visa emocija liko tame drabužyje – ir jis tapo man brangus ne dėl to, kad gražus, o todėl, kad išnešiojo mano jausmus.“
Pasak jos, mezgimas – ne tik rankdarbis, bet ir būdas apmąstyti, paleisti stresą, sustoti. „Ne, mezgimas neatneša stebuklingai ramybės, bet padeda ją susikurti pačiai.“
Bendruomenė, kuri gimė iš noro dalintis
Daumantė subūrė mezgimo entuziastes ir įkūrė „Vilnonę“ – bendruomenę, kurioje žmonės dalinasi ne tik siūlais, bet ir istorijomis.
„Socialiniuose tinkluose man svarbiausia ne sekėjų skaičius, o bendrystė. Praktiškai kiekvieną žmogų, kuris mane seka, esu sutikusi. Tai ne skaičiai – tai žmonės, kurių istorijas žinau.“
Šiandien „Vilnonės“ moterys renkasi mezgimo „brančuose“, keliauja traukiniais, mezga dovanoms ir kalbasi apie gyvenimą. Anot Daumantės, bendruomenė padeda išlaikyti ryšį tarp kartų – nuo močiutės rankų iki šiuolaikinės moters, kuri ieško prasmingo lėtumo.
Namai – kaip penktas šeimos narys
Didelė pokalbio dalis skirta namų jaukumui. Daumantė tiki, kad tikri namai – tai ne interjeras, o jausmas, kurį juose sukuria žmonės.
„Man namai yra kaip penktas šeimos narys. Tai gyvas organizmas, kuriuo reikia rūpintis, kurį reikia mylėti. Namai turi kalbėti mūsų kalba, o ne mados žurnalų.“
Ji pasakoja apie tradicijas: sekmadienio vakarienes, bendrus pasivaikščiojimus, citrinmedžių auginimą namuose. Kiekvienas daiktas turi turėti istoriją – nuo rankomis megzto pledo iki balkone žydinčio citrusinio augalo.
„Niekada nenusiperku daikto vien dėl to, kad gražus. Noriu, kad mano namuose būtų tik tie daiktai, kurie turi istoriją, kurie kalba apie santykį.“
Apie tvarumą ir sąmoningą vartojimą
Daumantės filosofija artima skandinaviškam gyvenimo būdui: mažiau, bet kokybiškai. Ji kalba apie tai, kaip svarbu nepasiduoti vartotojiškumui ir išmokti gyventi su mažiau, tačiau turėti daugiau prasmės.
„Daiktas dėl daikto man netinka. Kai supratau, kad namų jaukumas neperkamas, o sukuriamas – viskas pasikeitė.“
Jos teigimu, tvarumas prasideda nuo paprastų sprendimų – nepirkti to, ko nereikia, o įsigyti tik tai, kas įneša šilumos. „Mažiau nešti į namus reiškia daugiau vietos kvėpuoti.“
Apie moters vaidmenį, laimę ir santykį su gyvenimu
Pokalbyje – ir apie moters savivertę bei balansą tarp darbų, šeimos ir savęs pačios. Daumantė teigia, kad šiandien moterys turi viską, bet kartu prarado ryšį su savo vidiniu balsu.
„Laimė – tai rankų darbas. Kai gamini, mezgi, tvarkai namus – kūnas dirba, protas ilsisi, o širdis dėlioja viską į vietas.“
Ji primena, kad laimė slypi ne pasiekimuose ar daiktuose, o gebėjime džiaugtis mažais kasdienybės stebuklais: vakariene su šeima, švariais langais, ką tik iškeptomis bandelėmis ar gėlėmis ant stalo pirmadienio rytą.
Tai šiltas priminimas, kad namai ir ramybė prasideda nuo mūsų pačių.
Tai pasakojimas apie rankų šilumą, tvarumą, santykį su gamta ir moterišką stiprybę.
„Kiekviena akis mezginyje – tai mažas sprendimas būti ramesnei, švelnesnei ir laimingesnei.“
