„Gyvenimo papartėliai“ laidos vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina atlikėją Aistę Smilgevičiūtę – balsą, kuris Lietuvos muzikos scenoje atpažįstamas iš pirmųjų natų, o kūryboje jungia žemės, vandens, vėjo ir mitologijos pasaulius. Aistės muzikoje ir kasdienybėje ypatingą vietą užima augalai – ne tik kaip gamtos dalis, bet ir kaip simboliai, istorijos, ritualai, ryšiai su praeitimi ir įkvėpimo šaltiniai.

Pokalbis atskleidžia, kaip žolynai, medžiai ir vandens augmenija tampa neatsiejama atlikėjos kūrybos ir gyvenimo dalimi: nuo vaikystės darželių iki Platelių ežero gelmių, nuo jurginų iki šermukšnių ir vyšnių sodų, nuo baltiškos mitologijos iki modernių scenos pasirodymų.

Augalų šaknys – gyvenimo ir kūrybos pamatas

Aistė atvirauja, kad augalai lydėjo ją nuo pat vaikystės ir formavo estetinį bei dvasinį pasaulio suvokimą. Augalai – tai ne vien dekoracija ar laisvalaikio veikla, bet santykis, paveldintas iš šeimos moterų, iš kartos į kartą perduotos tradicijos.

Krikšto mamos darželis taip pat paliko stiprų pėdsaką:

„Kai būdavau pas ją, mano ritualas būdavo atsikėlus apeiti darželį ir apžiūrėti visus augalus“, – prisimena Aistė.

Ši vaikystės patirtis išmokė ne tik pažinti augalus, bet ir suprasti jų ritmą, ciklą, jų tylų buvimą šalia žmonių gyvenimo. Tai vėliau natūraliai įsipynė ir į kūrybą.

Jurginai, raganės ir „monstra jurginai“ – augalai, kurie turi istorijas

Savo aplinkoje Aistė turi ne vieną augalą, su kuriuo sieja ypatingą ryšį. Ji prisipažįsta turinti ypatingą silpnybę jurginams, kurie, kaip sako pati, lydėjo ne vienerius metus.

„Aš juos vadinu Monstra Jurginiais“, – juokiasi Aistė, pasakodama apie įspūdingo dydžio žiedus puošiančius jos terasą.

Raganė, pasodinta anitės atminimui, primena, kad augalai gali būti ne tik grožio, bet ir atminties, dėkingumo, santykių tąsos ženklai. Tokių istorijų jos aplinkoje – ne viena: kai kurie augalai dovanoja džiaugsmą, kiti – reikalauja kantrybės, o kai kurių tenka atsisakyti, kaip išdykusio apynio, kuris „užsisėja visur“, ir pasak atlikėjos, tampa tikru charakteringu sodo gyventoju.

Prasmė ir simboliai kūryboje: rūta, vyšnios ir pavandeniniai pasauliai

Augalai Aistės dainose nėra atsitiktiniai – kiekvienas jų atneša istoriją, simbolį arba emocinį krūvį. Ji pasakoja, kad kartais patys tekstų autoriai – Rokas Radzevičius, Rimvydas Stankevičius ar ji pati – nesąmoningai renkasi baltiškos kultūros, mitologijos ar folkloro motyvus.

„Mes savo muzikoje folkloro ir ne cituojam, tačiau daug dalykų ateina iš pasakų, iš baltiškos mitologijos“, – sako Aistė.

Pastaruoju metu jos kūryboje vis ryškiau šviečia vyšnios – tai ir raudonų uogų simbolika, ir saldžiai rūgšti prasmė, ir trapus gyvenimo cikliškumas. Aistė atskleidžia, kad kuriama nauja programa, skirta sausio 13-ajai, taip pat remsis vyšnių sodo metafora – kaip pakylėta, beveik antžemiška erdvė.

Rūtos motyvas – kita galinga gija, vedanti per kūrinius: nuo dainos „Geležinės rūtos“ iki naujų kompozicijų, kuriose rūta tampa tvirtumo, moteriškumo ir išlikimo ženklu.

Vandens stichija: panirimas į Platelių ežero gelmę

Vanduo Aistės pasaulyje turi ypatingą galią. Ji nuo vaikystės prisirišusi prie Platelių ežero, kurio gelmės ir povandeniniai augalai įkvėpė ne vieną jos viziją.

„Vanduo man labai svarbus. Aš jį prisijaukinau nuo vaikystės“, – sako ji.

Nendrių miškai, žolės, šešėliai, lūžtančios šviesos bangos – visa tai ji mato ne tik kaip gamtos reiškinius, bet ir kaip meninę simboliką, kuri vėliau atsiranda scenoje, dainų tekstuose ar spektakliuose. Neatsitiktinai ji dalyvauja ir muzikinio pasakojimo „Eglė žalčių karalienė“ kūrime, kur povandeninė erdvė yra centrinė kūrinio ašis.

Scenos tradicijos: gėlės, nuoširdumas ir klausytojų gestai

Nors pasaulis modernėja, Aistė džiaugiasi, kad koncertuose gėlės iš klausytojų rankų niekur nedingo.

„Kartais vazų tikrai pritrūksta“, – nusijuokia ji, pasakodama apie gerbėjų dovanas.

Gėlės jai – ne pagal etiketo taisykles įteiktas daiktas, o šilumos ir emocinio ryšio ženklas. Jos svarbios tiek kaip scenos tradicija, tiek kaip asmeninės kelionės momentas.

Medžiai – apsauga, ašis ir namų širdis

Be žolynų ir gėlių, Aistei labai svarbūs medžiai. Savo sklype ji turi pasodintą šermukšnį – augalą, turintį mitologinę saugančią galią. Kaip pati sako:

„Šermukšnis yra laikomas saugančiu medžiu nuo piktųjų dvasių“.

Ji tiki, kad medis gali būti ašinė namų dalis – tarsi žemės ir žmogaus ryšio centras. Sodyboje tai neretai būna liepa, kuri tampa vietos dvasios ženklu, nešančiu ramybę, brandą ir tęstinumą.

Augalai kaip asmeninės tapatybės dalis

Apie save Aistė kalba su šypsena – net pavardė ją sieja su augalų pasauliu.

„Aišku, mano pravardė yra smilga, ir nieko čia tokio“, – sako ji apie jau tapusią savotiška tapatybės detale.

Net spalvos, pasak atlikėjos, ateina iš gamtos: žalia – viena brangiausių ir dažniausiai ją lydinčių.

Linkėjimas klausytojams – liepos žiedų puokštė

Aistė baigia pokalbį poetišku ir šviesiu sveikinimu:

„Klausytojams įteikčiau didžiulę puokštę liepos šakelių su žiedais, linkėdama svaigumo, medaus, sveikatos ir šviesos.“

Tai ne tik gražus gestas, bet ir simbolis, atspindintis visą jos kūrybą: šviesą, gilumą, ryšį su žeme ir gamtos išmintimi.