Laidoje „Grojantis miestas“ vedėja Simona Jančaitytė kalbina šokėją, socialinių tinklų kūrėją ir sparčiai populiarėjantį dainininką Justiną Mejerį – Ustin, kurio energija, nuoširdumas ir šviesi kūryba pastaraisiais mėnesiais tapo ryškiu Lietuvos muzikos scenos reiškiniu.

Ustinas atvirai dalijasi savo profesinės kelionės etapais, kūrybiniais lūžiais ir vidinėmis kovomis, lydėjusiomis jo virsmą iš profesionalaus šokėjo į atlikėją.

Nuo vaikystės iki scenos: šokis kaip gyvenimo atrama

Šokis Ustiną lydi nuo mažų dienų – tai pirmoji jo scena, profesija ir saviraiškos forma, be kurios neįsivaizduoja savo kasdienybės.

„Šoku 23 metus ir žinau, kaip gerai galiu jaustis scenoje šokdamas. Tai mano darbas, mano balansas, mano gyvenimo duona.“

Vis dėlto, nors šokis ir išmoko disciplinos bei scenos pajautimo, muzika jį šaukė dar vaikystėje: dainuodavo, niūniuodavo, tačiau profesinis kelias pakrypo šokio kryptimi. Tik sulaukęs pilnametystės jis ryžosi svajonei tapti dainininku.

Virsmą nulėmė drąsa: pirmosios vokalo pamokos ir nepatogumai

Ustinas neslepia – perėjimas į muziką pareikalavo daug iššūkių ir nuolatinio savęs pergalvojimo.

„Pirmoje vokalo pamokoje buvo tiek jaudulio… Dabar norisi siekti maksimumo, nes kiekvieną kartą balsą išgirstu vis kitaip.“

Jis pasakoja apie nuolatinį norą tobulėti, mokytis ir siekti brandesnio, tvirtesnio skambesio, o naujausiuose pasirodymuose scenoje pagaliau pajuto proveržį.

Kūrybos pradžia: dainos, gimstančios net automobilyje

Ustinas juokiasi – dainos jį randa pačiose netikėčiausiose vietose. Pirmoji rimta kūrybinė patirtis užgimė iškart po dalyvavimo „Lietuvos balse“.

„Važiavau pro tūkstantmečio žiedą ir tiesiog pradėjau dainuoti. Žodžiai patys liejosi, net nesupratau, kas vyksta.“

Taip gimė jo pirmoji asmeninė daina, kuri ir tapo naujojo kūrybinio kelio pradžia.

„Kodėl aš pamilau“: hitas, gimęs iš asmeninės istorijos

Naujausia Ustino daina tapo tikru netikėtumu – ir jam pačiam, ir klausytojams. Kūrinys žaibiškai paplito radijo stotyse, socialiniuose tinkluose ir net prekybos centruose.

Kūrėjas pasakoja, kad ši daina – labai asmeniška ir paremta trumpa, bet intensyvia meilės istorija:

„Tai buvo labai trumpa, bet labai tikra meilė. Tie jausmai tiesiog prašėsi užrašomi.“

Ustinas prisipažįsta, kad ilgai vengė kurti lietuviškai, tačiau šią vidinę sieną įveikė sąmoningai:

„Jeigu nenoriu rašyti lietuviškai, vadinasi – kaip tik turiu pabandyti.“

Klipas kopose: spontaniškas sprendimas, tapęs vizitine kortele

Iš pradžių planuotas brangus klipas ant ežero su valtimi netikėtai virto minimalistiniu sprendimu Ispanijos kopose.

Ustinas kartu su draugų komanda klipą nufilmavo telefonu:

„Truko tris valandas, buvo karšta, gera nuotaika, ir visi kadrai tiesiog nutiko. Kartais spontaniškumas yra geriausias režisierius.“

Kritika, populiarumo banga ir žmogiškumas

Kūryboje Ustinas vertina ir gerus žodžius, ir kritiką – ją mato kaip natūralią šlovės dalį.

„Jeigu gauni heito, vadinasi, darai kažką velniškai gerai.“

Jis pasakoja apie naujos auditorijos atradimus, žmonių palaikymą, netikėtus susidūrimus gatvėje ir apie svarbiausią vertybę – išlikti žmogumi.

Svajonės ir ateities kryptys

Ustinas atskleidžia, kad kol kas albumo dar neplanuoja – ieško, koks muzikos skambesys jam labiausiai tinka. Tačiau svajonių tikrai netrūksta: įrašyti kūrinius su Lietuvos atlikėjais, tarp jų – Evgenya Redko, Monika Liu ir Free Finga.

Palinkėjimas klausytojams

Pokalbio pabaigoje Ustinas siunčia šiltą žinutę visiems, kuriems svarbus lengvumas ir tikrumas:

„Viskas, kas vyksta – laikina. Priimkite gyvenimą tokį, koks jis yra. Nesipriešinkite, nes laimingai gyventi galime tik tada, kai leidžiame sau tiesiog būti.“