Laidoje „Grojantis miestas“ vedėja Simona Jančaitytė kalbina vieną jautriausių ir savičiausių Lietuvos muzikos scenos kūrėjų – Petuniją. Tai atviras, gilus ir daugiasluoksnis pokalbis apie kūrybą, muzikinius virsmus, tapatybės paieškas bei muziką kaip jungiantį ryšį tarp žmonių, miestų ir net šalių.

Kelias į muziką: kodėl dainos tapo saugia erdve

Petunija pasakoja, kad muzika jos gyvenime atsirado labai anksti – dar tada, kai dainų rašymas tapo alternatyva dienoraščiui. Daina leido būti atvirai, bet kartu ir saugiai.

„Aš supratau, kad man nelabai saugu rašyti dienoraštį, nes jį gali kažkas perskaityti. O dainose gali rašyti apie ką nori ir pasakyti, kad čia išgalvota.“

Nors jos muzikinis kelias turėjo ne vieną pradžią ir pabaigą, projektas Petunija kaip savarankiška kūrybinė tapatybė aiškiai įsitvirtino nuo debiutinio albumo pasirodymo 2019 metais.

Kūryba kaip procesas, o ne laukimas įkvėpimo

Laidoje daug dėmesio skiriama kūrybos procesui. Petunija atvirai kalba apie tai, kad įkvėpimas jai nėra mistinis momentas, o labiau darbas ir nuoseklus rašymas.

„Kuo tu daugiau rašai, tuo tu geriau rašai. Gali parašyti šimtą eilučių ir jeigu dvi bus vertos – jau buvo verta.“

Didelę įtaką kūrybai daro emocijos, sudėtingi laikotarpiai, skausmas, bet taip pat ir paprastas žmonių stebėjimas, vaizdiniai, istorijos, kurios gimsta kasdienybėje.

Dainos gimsta iš vaizdinių

Petunija atskleidžia, kad jos dainų pradžia dažniausiai nėra tekstas ar melodija, o vaizdas – spalvos, erdvės, personažai.

„Man visą laiką viskas prasideda nuo vaizdinių. Matai interjerą, eksterjerą, žmones, ir tada gimsta istorija.“

Ji pripažįsta, kad stipri vaizduotė kartais balansuoja ant ribos, tačiau kūryboje tai tampa didžiuliu privalumu.

Nuo Lana Del Rey iki etno ir baltiškų šaknų

Pokalbyje prisimenamos ankstyvosios įtakos – Lana Del Rey, Radiohead, trip-hop scena, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas dabartiniam kūrybiniam virsmui.

Petunija pasakoja apie vis stiprėjantį ryšį su europietiška, etno įkvėpta muzika, domėjimąsi savo giminės istorija ir jausmą, kad kūrybinis kelias pradėjo „atsirišti“.

„Kai pradėjau domėtis, iš kur aš esu, atsirado jausmas, kad aš nesu viena, kad mane kažkas lydi.“

Šis vidinis virsmas natūraliai atvedė prie etno motyvų jos muzikoje.

Bendradarbiavimas su Tautumeitām ir baltiškas artumas

Laidoje daug dėmesio skiriama bendram kūriniui su Tautumeitu. Petunija kalba apie baltišką tapatybę, Lietuvos ir Latvijos artumą bei muziką kaip priemonę sujungti žmones.

„Mes esam labai panašūs, bet dažnai jaučiamės labai toli vieni nuo kitų. Man atrodo, kad per muziką galima tą atstumą sumažinti.“

Ji pabrėžia, kad daina nėra tik muzikinis kūrinys – tai ir bandymas kalbėti apie bendrumą, šviesą tamsoje, apie tai, kas mus jungia.

Scena, disciplina ir dėkingumas

Petunija atvirai pasakoja apie sceną kaip atsakingiausią savo darbo dalį. Prieš koncertus jai svarbu prisijaukinti erdvę, pabūti joje ir nusiteikti ryšiui su klausytojais.

„Man labai svarbu prisiminti, kodėl aš čia esu. Kad buvimas scenoje nėra savaime suprantamas dalykas.“

Dėkingumas, pagarba erdvei ir žiūrovui – esminės jos sceninės filosofijos dalys.

Kas toliau?

Pokalbio pabaigoje Petunija dalijasi artimiausiais planais – ruošiamu albumu, kuriame dar stipriau atsiskleis lietuviška tapatybė, naujais koncertais ir formatais, bei noru kurti muziką, kuri būtų gyva, aktuali ir artima.

„Daina, kai ją paleidi, jau nebepriklauso tau. Ji pradeda gyventi savo gyvenimą.“