Laidos „Grojantis miestas“ vedėja Simona Jančaitytė kviečia klausytojus į prasmingą, jautrų ir brandų pokalbį su atlikėja Monika Marija – kūrėja, kuri šiandien drąsiai persvarsto, kas yra tikra muzika, kodėl jos nereikia skubėti leisti, ir kaip svarbu išlaikyti ryšį su savimi net tuomet, kai aplinka diktuoja tempą. Ji atvirai pasakoja apie laikotarpį, kai muzika buvo tik hobis, o ne profesijos vizija, kodėl pergalei reikia vidinio stuburo, ir kaip scena gali tapti vieta, kurioje atsiveria emocinės durys. Kaip pati sako, „niekada nebuvo racionalios minties, kad dabar sieksiu šito kelio“, o muzika į jos gyvenimą atėjo iš aplinkos, šeimos ir natūralaus santykio, o ne iš strategijos ar plano.
Ištakos ir vidinis klijus
Atlikėjos santykis su muzika formavosi namuose, kuriuose skambėjo instrumentai, kur šeima dainavo, o muzikos mokymasis nebuvo laisvas pasirinkimas, bet ilgainiui virto savęs pažinimo priemone. Ji pasakoja, kad suaugusio žmogaus sąmoningumas leido atpažinti, jog muzikoje egzistuoja ne tik nerimas, scenos baimė ar įtampa, bet ir ramybės būsena, kuri ateina tuomet, kai imi jausti procesą, o ne vertinti rezultatą. Būtent ši patirtis tapo vėlesnių kūrybinių sprendimų pamatu ir požiūriu, jog tikra muzika turi turėti emocinį svorį, o ne trumpalaikę vertę.
Apie šlovę, atsakomybę ir scenos reikšmę
Vienas iš stipriausių Monikos karjeros etapų – dalyvavimas projekte „Lietuvos balsas“, apie kurį ji kalba kaip apie gyvenimą keičiančią patirtį. Tai buvo ryškus šuolis, atnešęs tiek pergales, tiek didelius vidinius apmąstymus, nes, kaip ji sako, „man atrodo, kad aš nebeprisimenu savo gyvenimo prieš balsą“. Ši patirtis ne tik suteikė galimybių, bet ir atskleidė, kaip svarbu išlikti tuo pačiu žmogumi, nepasiduoti aplinkinių lūkesčiams ir neužsidėti kitos asmenybės kaukės, net jeigu tavo vardas pradeda skambėti žiniasklaidoje. Šlovė jai nebuvo tikslas, veikiau aplinkybė, o svarbiausias matas – nuoširdumas tarp scenos ir savasties.
Kodėl dainos turi būti reikalingos
Monika šiandien į kūrybą žvelgia su dideliu atsakingumu. Ji neskuba leisti dainų, nes joms keliami vidiniai kokybės ir reikalingumo kriterijai. Kaip pati sako, „visą laiką pamąstau, ar šita daina buvo reikalinga pasauliui“, todėl jai svarbu, kad muzika būtų įrašyta su gyvais instrumentais, turėtų istoriją, emociją ir išliekamąją vertę. Ji tiki, kad kūryba neturi tapti vartojimu, o daina negali būti greitas produktas, kuriam lemta dingti iš grojaraščių. Muzika, pasak jos, turi gyventi, o ne egzistuoti tik tam, kad būtų išleista.
Kelionė į Montaną ir vidinis lūžis
Vienas stipriausių pokyčių jos gyvenime įvyko išvykus į Jungtinių Valstijų Montaną, kur ji gyveno arčiau gamtos, dirbo su žirgais ir atrado naują santykį su kūryba. Ši patirtis jai tapo atsakymu į klausimą, kodėl kūryba buvo sustojusi. Atsiskyrimas nuo kasdienės aplinkos, pasinėrimas į fizinį darbą ir buvimas su gyvūnais leido atrasti santykį su tyla, ritmu ir savimi. Kaip ji sako, „country muzika turi būti išgyventa ir patirta, kad galėtum apie tai pasakoti“, todėl Montaną ji suvokia kaip metaforinį kūrybos inkubatorių. Tai buvo ne tik kelionė, bet ir vidinis valymasis, naujos krypties įprasminimas bei tvirtesnis supratimas, kokią muziką ji nori kurti ateityje.
Žvilgsnis į ateitį
Monika šiandien kuria naują muzikinę programą ir albumą, kuriame siekia sujungti savo patirtis, vidinį augimą ir žanrinį identitetą. Ji nebesiekia vien singlų formato ir tiki, kad nauja kūryba turi būti pristatyta kaip vientisas pasakojimas, kuriame svarbi dramaturgija, o ne algoritmas. Jos tikslas – scenoje kurti gyvą muziką, ne playback’ą, o klausytojus įtraukti į vienkartinį, nepasikartojantį emocinį patyrimą.
