Laidoje „Grojantis miestas“ VILNIUS FM eteryje vedėja Simona Jančaitytė kalbina dainininką ir aktorių Mantą Jankavičių – apie kūrybos pradžią, muzikos industrijos realybę, santykį su publika, tėvystę ir laiką, kuris, regis, bėga vis greičiau.

Tai pokalbis ne tik apie muziką, bet ir apie vidinius pasirinkimus, brandą bei gebėjimą paleisti.

Kūrybos pradžia ir dėmesio trauka

Mantas atvirai pasakoja, kad jo kelias į muziką nebuvo nulemtas vieno lemtingo įvykio – tai veikiau natūrali kelionė, prasidėjusi dar paauglystėje. Plojimai, dėmesys ir pripažinimas tapo svarbia paskata eiti toliau, tačiau laikui bėgant keitėsi ir paties atlikėjo santykis su scena.

„Neslėpkim – visiems patinka tas dėmesys, kai ploja. Ypač kai esi paauglys ir ieškai savo vietos pasaulyje.“

Kaip gimsta dainos šiandien

Pokalbyje Mantas griauna romantišką mitą apie kūrybą kaip vien tik įkvėpimo momentą. Dainos gali gimti tiek spontaniškai – vaikštant gamtoje ar išgirdus frazę, tiek ir labai disciplinuotai, kaip kasdienis darbas.

„Kartais kūryba yra stebuklas, o kartais – tiesiog darbas nuo aštuonių iki penkių.“

Atlikėjas atvirai kalba ir apie šiandieninę muzikos industriją, kurioje romantiką keičia technologijos, tempas ir nuolatinis judėjimas.

Muzika kaip priemonė susitikti

Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – Manto požiūris į kūrybą. Jam daina nėra galutinis tikslas, o veikiau būdas susitikti su klausytoju gyvai, koncerte, pokalbyje ar bendrame išgyvenime.

„Man kūryba yra tik priemonė pasiekti žmones. Pats svarbiausias dalykas – susitikimas.“

Albumas „Norėjau gyventi“ – autentiškiausias etapas

Spalį pasirodęs albumas „Norėjau gyventi“ žymi brandesnį ir asmeniškesnį Manto kūrybos etapą. Tai albumas, kurtas be siekio pataikauti auditorijai ar radijo formatams.

„Jeigu kas nors nori žinoti, kas aš iš tikrųjų, jis turėtų klausytis šio albumo.“

Atlikėjas pabrėžia, kad tai nėra masėms skirtas darbas – tai sąžiningas bandymas pasidalinti tuo, kas iš tiesų svarbu.

Tėvystė ir paleidimas

Ypatingą vietą albume užima daina „Norėjau gyventi“, įrašyta kartu su sūnumi Benu. Mantas ją vadina simboliniu atsisveikinimu su vaikyste ir paleidimu į suaugusiųjų pasaulį.

„Tai buvo paskutinė proga dar pabūti kartu ir įprasminti mūsų ryšį.“

Šis kūrinys – ne tik muzikinis, bet ir labai asmeniškas prisiminimas, kuris liks visam gyvenimui.

Nostalgija ir „Pirmos dienos“

Daina „Pirmos dienos“ tampa pretekstu kalbėti apie nostalgiją, nerūpestingą jaunystę ir laiką, kai gyvenimas atrodė paprastesnis.

„Atrodo, kad anksčiau buvo lengviau – mažiau atsakomybių, daugiau laisvės.“

Tačiau Mantas pripažįsta – kiekvienas gyvenimo etapas turi savo vertę, net jei laiko sau lieka vis mažiau.

Scena, ritualai ir koncertas „Muzika žvaigždėse“

Pokalbyje paliečiami ir koncertų ritualai. Prieš lipdamas į sceną Mantas vizualizuoja publiką, nusiteikia atviram susitikimui ir sąmoningai atsisako „atsiskaitymo už bilietą“ logikos.

„Noriu, kad koncertas būtų santykis, po kurio išeitume šiek tiek pasikeitę.“

Artėjantis koncertas „Muzika žvaigždėse“ – tai metafora apie žmogaus mažumą visatos akivaizdoje ir muzikos gebėjimą sujungti.