Laidoje „Grojantis miestas“ vedėja Simona Jančaitytė kalbina muzikantą Kazimierą Likšą, kuris pristato savo naujausią singlą „Dega“. Tai ne tik pasakojimas apie dainą, bet ir gilus, atviras pokalbis apie kūrybą, vidinius lūžius, pykčio transformaciją ir sąžiningumą sau.

Daina, gimusi iš pykčio

„Dega“ atsirado iš labai konkrečios asmeninės patirties. Pasak Kazimiero, tai daina, gimusi iš pykčio ir neišjaustų emocijų, kurios ilgą laiką buvo likusios kažkur giliai viduje. Muzika tapo įrankiu jas atpažinti ir paleisti.

„Tai buvo labai konkreti istorija mano gyvenime. Išgyventa, bet ne iki galo išjausta.“

Svarbiu kūrybiniu momentu tapo sprendimas atsisakyti jau įrašytos dainos, nes ji nebeatitiko vidinės tiesos.

„Pirmą kartą karjeroje pasakiau – ne, mes šitos dainos nenaudosim, nes jaučiau, kad meluoju sau.“

Skambesys, kuris diktuoja pats save

Kalbėdamas apie muzikinį procesą, atlikėjas pabrėžia intuicijos svarbą. Dainos struktūra, tempas ir emocinis kontrastas gimė natūraliai, klausantis pačios dainos poreikių.

„Daina pati padiktuoja, ko jai reikia – belieka ją išgirsti ir turėti komandą, su kuria gali rasti teisingus sprendimus.“

Intensyvūs posmai, stiprus priedainis ir jautrus atokvėpis tapo būdu perteikti vidinę kovą tarp įtampos ir trapumo.

Klipas: sudaužytas žmogus postapokaliptinėje erdvėje

Didelė pokalbio dalis skiriama ir dainos vaizdo klipui. Jis gimė paskutinę minutę, be ilgų diskusijų, bet su aiškia vizija. Klipo herojus – tarsi sudužęs žmogus, bandantis neprarasti savasties griūvančiame pasaulyje.

Ypatingu momentu tapo gitaros sudaužymas – vienintelis dublis, viena gitara ir didelė įtampa.

„Buvo baisu, bet viskas pavyko iš pirmo karto. Tas kadras man labiausiai įstrigo.“

Muzika kaip būdas nepamesti šviesos

Pokalbio pabaigoje Kazimieras kalba plačiau – apie laikmetį, kuriame gyvename, apie nuolatinį triukšmą, chaosą ir vertybių slinkimą. „Dega“ tampa ne tik asmenine, bet ir universalia žinute.

„Nesvarbu, koks tamsus būtų menas – jame visada reikia palikti dalelę šviesos.“

Atlikėjas ragina nepamesti vidinio moralinio kompaso ir kasdieniais veiksmais kurti šviesesnį pasaulį – net tada, kai atrodo, kad aplink viskas dega.