Laidoje „Grojantis miestas“ Simona Jančaitytė kalbina Joną, geriau žinomą kaip Kabloonak. Pokalbio centre – naujausias atlikėjo kūrinys „Pavirtai“, tapęs reikšmingu kūrybiniu posūkiu. Po daugelio metų kuriant ir dainuojant anglų kalba, atlikėjas pirmą kartą pristatė pilnavertį lietuvišką kūrinį. Tačiau šis sprendimas nebuvo iš anksto suplanuotas ar strategiškai apgalvotas – daina atsirado natūraliai, iš konkretaus gyvenimo momento ir stiprios emocinės būsenos.

Lietuvių kalba, kuri pati surado kelią

Pokalbio metu Jonas pasakoja, kad niekada sąmoningai nesiekė kurti viena ar kita kalba. Jam svarbiausia buvo tai, kaip gimsta muzika ir kaip skamba emocija. Vis dėlto „Pavirtai“ atveju lietuviški žodžiai atsirado savaime.

„Jaučiu, kad šitą dainą, šitą temą galėjau išdainuoti galbūt tik lietuviškai.“

Atlikėjas prisimena, kad pirmą kartą išgirdus save dainuojant lietuviškai jausmas buvo neįprastas ir net kiek nejaukus. Tačiau ilgainiui ši kalba tapo natūralia kūrinio dalimi.

„Pirmą sykį buvo labai nejauku, tiesą sakant. Bet porą kartų pasidainuoji ir tas jausmas praeina.“

Daina apie netektį, tačiau ne apie neviltį

Naujausias Kabloonak kūrinys kalba apie žmones, kurie palieka mūsų gyvenimą, tačiau lieka mūsų prisiminimuose. Tai nėra daina apie beviltišką liūdesį ar skausmą. Priešingai – joje slypi susitaikymas, šviesa ir supratimas, kad gyvenimas tęsiasi.

„Norėjau, kad būtų ir šviesos. Būtų gal daugiau melancholiška nei liūdna.“

Jonas atskleidžia, kad kūrinį įkvėpė asmeninės netektys ir išgyvenimai. Pasak jo, menininkai dažnai kuria iš to, kas tuo metu labiausiai paliečia jų gyvenimą, todėl natūralu, kad ši tema tapo svarbia ir jo kūryboje.

Senelių palikimas ir gyvenimo pamokos

Didelė pokalbio dalis skirta atlikėjo seneliams, kuriems ir dedikuota ši daina. Jonas pasakoja apie glaudų ryšį su šeima, vaikystės prisiminimus ir vertybes, kurios jį lydi iki šiol.

Ypatingą vietą jo pasakojime užima senelis Vytautas Narbutas – geologas, rašytojas, visuomenininkas ir tikras Vilniaus patriotas. Pasak atlikėjo, tai buvo žmogus, kuris nuolat dalyvavo miesto gyvenime ir iki paskutinių metų lankė anūko koncertus.

„Jis buvo absoliučiai mielas ir įdomus žmogus.“

Jonas pasakoja, kad būtent iš senelių paveldėjo meilę miestui, kūrybai ir norą daryti tai, kas atrodo prasminga.

„Meilė miestui, noras kurti, noras daryti tai, kas tau rūpi – visi šitie dalykai labai stipriai atėjo iš senelių.“

Vilnius – ne fonas, o gyvenimo dalis

Kabloonak kūryboje Vilnius užima ypatingą vietą. Vis dėlto atlikėjas pabrėžia, kad jo dainos nėra apie architektūrą ar miesto objektus. Jam svarbiausia žmonių istorijos ir gyvenimas, vykstantis konkrečiose gatvėse, kiemuose bei susitikimų vietose.

Pokalbyje Jonas dalijasi mintimis, kad miestas nuolat keičiasi kartu su žmogumi. Įkvėpimu tampa ne tik dideli įvykiai, bet ir kasdieniai dalykai – mėgstamos kavinės, parkai, pasivaikščiojimai ir metų laikų kaita.

„Tas Vilniaus ateina neprimestinai, natūraliai ganėtinai į tematiką.“

Asmeniškas vaizdo klipas iš šeimos archyvų

Kartu su daina pasirodė ir jautrus vaizdo klipas, sukurtas iš šeimos archyvinių kadrų. Jame panaudota seniai filmuota medžiaga, kurią šeima buvo išsaugojusi ir skaitmenizavusi.

Atlikėjas pasakoja, kad klipo idėja gimė iš noro perteikti laiko tėkmę, prisiminimų trapumą ir nuolatinį judėjimą pirmyn. Prie klipo kūrimo prisidėjo ir jo sesuo, ir dukra Ana, kurią klausytojai galėjo išgirsti net pačios laidos metu.

„Asmeniška daina, asmeniški kadrai – tai pasirodė natūralus sprendimas.“

Kūryba, kuri vis dar juda pirmyn

Šiemet Kabloonak mini dešimtmetį nuo savo kūrybinio kelio pradžios. Nors per tą laiką keitėsi muzika, temos ir pats gyvenimas, atlikėjas sako vis dar jaučiantis norą kurti bei ieškoti naujų formų savo istorijoms pasakoti.

Laidos pabaigoje Jonas klausytojams siunčia paprastą, bet šiandien ypač svarbų palinkėjimą:

„Linkiu labai nuoširdžiai to, ko vienintelio galima norėti šiais laikais – taikos, bet nepasiduodant, o laimint. Ir gražios vasaros.“