Laidoje „Grojantis miestas“ vedėja Simona Jančaitytė kartu su Vilnius FM radijo programų vadovu Ovidijumi Sudžiumi kalbina Jurgą Šeduikytę – atlikėją, kurios kūryba jau daugiau nei du dešimtmečius išlieka atpažįstama savo švara, filosofine laikysena ir giliu santykiu su klausytoju. Tai pokalbis ne apie greitus atsakymus, o apie buvimą, klausymąsi ir ryšį – su savimi, kitais ir pasauliu.

Muzikos pradžia – gebėjimas klausytis

Jurga pasakoja apie vaikystę muzikantų šeimoje, augimą tarp skirtingų muzikinių pasaulių ir anksti išugdytą gebėjimą klausytis. Jos teigimu, muzika prasideda ne nuo dainavimo, o nuo girdėjimo – tiek išorėje, tiek savyje.

„Jeigu tu nemoki klausytis, tai nieko tu neišgirsi. Mane mokė klausytis nuo vaikystės.“

Būtent klausymasis ją atvedė ir į gilesnius egzistencinius klausimus, vidinius prieštaravimus, kurie vėliau natūraliai perėjo į rašymą, dienoraščius ir dainų tekstus.

Kūryba be skubos ir be perteklinės emocijos

Jurga atvirai kalba apie savo kūrybinį principą – nerašyti iš per stiprios, dar neišgyventos emocijos. Jos dainos gimsta tik tada, kai atsiranda vidinė išvada, ramybė ir aiškumas.

„Mano dainos yra filosofinės. Aš nerašau iš labai stiprios emocijos, iš kurios dar negali pasidaryti išvados.“

Pasak atlikėjos, per metus gali keistis temos, aplinkybės, patirtys, tačiau pats kalbėjimo būdas, vidinė švara ir santykis su muzika išlieka toks pats nuo vaikystės.

Patyriminiai koncertai ir energijos mainai

Didelė pokalbio dalis skiriama gyviems pasirodymams ir ryšiui su publika. Jurga pasakoja apie patyriminius koncertus, kuriuose ji sąmoningai naikina atstumą tarp scenos ir salės – eina pas žmones, kalbasi, klauso, dalijasi.

„Scenoje esantis žmogus kartais būna mažiau pažengęs negu tas, kuris ateina klausytis, nes jis jau moka klausytis.“

Anot Jurgos, koncertas jai yra ne pasirodymas, o bendro patyrimo kūrimas, energijos cirkuliacija, kurioje svarbu, kad niekas neneštų viso pasaulio nerimo vienas.

Kūryba kartu su žmonėmis

Laidoje aptariamas ir klipas „Meile, aš tave seku“, kurtas iš žmonių siųstų fotografijų ir vaizdo įrašų apie ryšį su gamta ir vienas kitu. Jurga pripažįsta, kad ši patirtis tapo atspirties tašku naujam kūrybiniam žanrui.

„Tu sugalvoji dešimt centimetrų dalyką, o jis pradeda augti, kai duodi jam gyvybę.“

Atlikėja planuoja tęsti šį formatą, gilintis į žmonių istorijas ir ieškoti būdų, kaip muzika gali jungti skirtingas patirtis, kartas ir net geografijas.

Tapatybė, scena ir buvimas savimi

Jurga reflektuoja ir apie save – kaip žmogų, kuris per laiką keičia elgesį, bet ne vidinį pojūtį.

„Savęs pojūtis viduje yra tas pats. Mes labiau esame stebėtojai to, kas vyksta mūsų mintyse ir jausmuose.“

Ji dalijasi mintimis apie kūną, balsą, sceninį buvimą, komfortą, judėjimą, ritualus prieš koncertus ir kasdienius dalykus, kurie padeda išlaikyti ryšį su savimi.

Laikas, tyla ir ryšys

Pokalbio pabaigoje Jurga siunčia klausytojams paprastą, bet gilią žinutę – apie tylos svarbą ir sąmoningą laiko pasirinkimą.

„Mes visą laiką turim laiko. Tik klausimas, kaip mes jį sudėliojam.“

Tai laida, kuri neskuba, nekalba per garsiai ir kviečia sustoti – paklausyti savęs, kito ir muzikos, kuri gimsta iš tylos.