Laidoje „Grojantis miestas“ Simona Jančaitytė kalbina vieną ryškiausių Lietuvos muzikos kūrėjų – Andrių Mamontovą. Muzikantas, prodiuseris ir aktorius atvirai pasakoja apie artėjantį koncertą Kalnų parke, ryšį su klausytojais, nostalgišką dainų gyvenimą, koncertus Lietuvoje ir užsienyje bei tai, kaip per dešimtmečius keitėsi muzikos klausymo įpročiai.

Pokalbyje daug vietos skiriama ne tik scenai, bet ir tam, kas vyksta už jos ribų: pasiruošimui koncertams, santykiui su senomis dainomis, publikos energijai, socialinių tinklų įtakai ir pasirinkimui gyvenime daryti tai, kas iš tiesų svarbu.

Sugrįžimas į Kalnų parką

Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – artėjantis Andriaus Mamontovo koncertas Kalnų parke. Atlikėjas pasakoja, kad tai bus jo, kaip solo kūrėjo, geriausių dainų koncertas, kuriame skambės ir kūriniai iš grupės „Foje“ laikotarpio. Pasak Andriaus, klausytojai išgirs daug pažįstamų dainų, o vakarą papildys ir keli įdomūs svečiai.

Kalnų parkas atlikėjui turi ypatingą reikšmę. Jis prisimena, kad šioje vietoje yra pasirodęs tik vieną kartą – dar 1986 metais, kai buvo filmuojamas filmas „Kažkas atsitiko“ ir pirmą kartą didesnei auditorijai suskambo „Laužo šviesa“. Todėl sugrįžimas į šią erdvę jam yra ne tik koncertas, bet ir simbolinis laiko ratas.

„Man toksai yra simboliškas kažkoks sugrįžimas į tą vietą ir ten padainuoti savo dainas.“

Andrius pabrėžia, kad Kalnų parkas yra išskirtinė koncertinė erdvė Vilniaus centre. Atvira erdvė, dangus virš galvos ir amfiteatro forma, pasak jo, sukuria ypatingą muzikos pojūtį – kitokį nei uždarose arenose ar koncertų salėse.

Dainos, kurios keičiasi kartu su laiku

Kalbėdamas apie senas, klausytojams gerai pažįstamas dainas, Andrius Mamontovas sako, kad naujumo jausmo ieško visada. Tačiau jam svarbu, kad kūrinys neprarastų savo atpažįstamumo. Kartais užtenka vos vieno mažo elemento, kurio klausytojas galbūt net nepastebi, bet atlikėjui jis suteikia naują emociją.

Atlikėjas sako neturintis tikslo specialiai stebinti publikos. Jam svarbiausia – kad žmonės koncerte patirtų geras emocijas, prisimintų sau svarbius dalykus ir išsineštų šviesų jausmą.

„Mano užduotis kiekviename koncerte, kad žiūrovai iš jo išeitų laimingi.“

Pasak Andriaus, koncertas tampa stipresnis tada, kai publika dalyvauja – dainuoja nuo pirmos dainos, reaguoja, įsitraukia ir kuria bendrą energiją. Tokiais momentais scena ir žiūrovai tampa viena visuma.

Nostalgija ir „Laužo šviesa“

Pokalbyje neišvengiamai suskamba ir nostalgijos tema. Andrius pripažįsta, kad kuo ilgiau esi scenoje, tuo daugiau nostalgijos atsiranda. Dainos tampa ne tik atlikėjo kūrybos dalimi, bet ir klausytojų gyvenimo istorijomis – jos skamba vaikystėje, paauglystėje, namuose, koncertuose, svarbiomis akimirkomis.

Kalbėdamas apie „Laužo šviesą“, atlikėjas prisimena, kad jo santykis su šia daina keitėsi. Buvo laikas, kai ją groti buvo smagu, vėliau – kai ji atsibodo, dar vėliau – kai jos buvo bandoma nebegroti. Tačiau šiandien Andrius sako susitaikęs su šios dainos svarba ir vėl atliekantis ją su malonumu.

„Aš dabar tą dainą atlieku su malonumu ir suprantu, kad jinai ne tik žiūrovams, bet ir man labai daug ką reiškia.“

Mažos ir didelės scenos

Laidoje kalbama ir apie skirtingą ryšį su publika mažose bei didelėse erdvėse. Andrius pasakoja, kad mažesniuose akustiniuose koncertuose atsiranda daugiau tiesioginio bendravimo – galima pasikalbėti, papasakoti istoriją, atsakyti į auditorijos klausimą. Tokiose erdvėse klausytojas mato atlikėją, o atlikėjas mato klausytoją.

Didelėse erdvėse santykis kitoks – labiau apibendrintas, lakoniškas, paremtas dainų jėga ir bendra minios energija. Tačiau abu formatai atlikėjui svarbūs, nes leidžia patirti skirtingus susitikimus su publika.

Ypač įsimintinas Andriui yra momentas, kai tūkstančiai žmonių dainuoja jo dainas kartu. Tokiais atvejais, sako jis, dingsta asmeninio centro pojūtis – lieka tik bendras veiksmas, muzika ir žmonės.

„Aš tada išnykstu, manęs nėra. Aš suprantu, kad aš esu tik maža dalelė viso šito dalyko, kuris vyksta.“

Lietuviška muzika pasaulyje

Andrius Mamontovas taip pat dalijasi patirtimis iš koncertų užsienyje – Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Europoje. Jo pastebėjimu, lietuvių bendruomenės skirtingose šalyse labai skiriasi. Vienur gyvena žmonės, kurie dažnai grįžta į Lietuvą ir artimai seka dabartinį kultūrinį gyvenimą, kitur – tie, kurių ryšys su Lietuva perduotas per tėvus ar senelius.

Atlikėją ypač žavi tolimose šalyse išsaugota lietuvių kalba, tarmės, senesni žodžiai ir net liaudies dainos, kurios Lietuvoje jau gali būti primirštos. Jis pastebi, kad muzika tampa universalia kalba, galinčia pasiekti žmones nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena.

Pasak Andriaus, koncertuojant užsienyje kartais tenka atsižvelgti ir į tai, kada žmonės išvyko iš Lietuvos. Pavyzdžiui, emigrantai, išvykę prieš kelis dešimtmečius, dažniau atpažįsta senesnes dainas, kurios jiems susijusios su konkrečiu gyvenimo laikotarpiu.

Kaip keitėsi muzikos klausymas

Pokalbio pabaigoje Simona Jančaitytė su Andriumi Mamontovu kalbasi apie tai, kaip pasikeitė muzikos klausymo būdai. Atlikėjas prisimena laikus, kai į mokyklą nešdavosi vinilo plokšteles, keisdavosi jomis su draugais, įsirašinėdavo patikusias dainas į juostinius ar kasetinius magnetofonus ir taip kaupė savo fonoteką.

Šiandien muzika dažniau klausoma automobilyje, kelionėse, einant miestu ar naudojantis skaitmeninėmis platformomis. Pasak Andriaus, technologijos pakeitė įpročius, bet nepanaikino paties poreikio klausytis muzikos.

Jis svarsto, kad vinilo sugrįžimas gali būti susijęs su noru muzikai skirti daugiau dėmesio. Klausantis plokštelės reikia sustoti, uždėti ją, apversti, išklausyti visą pusę. Tokia patirtis skatina giliau susitelkti į albumą, o ne tik perjunginėti dainas.

Socialiniai tinklai ir laiko triukšmas

Atvirai kalbėdamas apie socialinius tinklus, Andrius pripažįsta, kad mielai jų neturėtų, jei nereikėtų pristatyti koncertų ar naujų albumų. Jis sako, kad internetas lengvai įtraukia, o laikas jame prabėga nepastebimai.

Atlikėjas pastebi, kad kartais valandos, praleistos žiūrint trumpus vaizdo įrašus ar naršant socialiniuose tinkluose, nieko tikro nesuteikia – nei įkvėpimo, nei prisiminimo, nei kūrybinės vertės. Tai, pasak jo, liūdna šiuolaikinės kasdienybės dalis.

Palinkėjimas klausytojams

Laidos pabaigoje Andrius Mamontovas klausytojams palieka paprastą, bet labai stiprų palinkėjimą – išdrįsti daryti tai, kuo iš tikrųjų dega širdis. Jis kalba apie pasirinkimą gyventi ne iš pareigos ar svetimų lūkesčių, o iš vidinio noro kurti, veikti, ieškoti ir būti ten, kur jautiesi gyvas.

„Aš linkiu visiems daryti tai, ką jūs labiausiai norit daryti, tai, ko jūs degate.“

Šis pokalbis – apie muziką, kuri tampa gyvenimo dalimi, apie sceną, kurioje svarbiausia ne vien atlikėjas, bet ir kartu dainuojanti publika, apie Vilniaus erdves, kuriose susitinka praeitis ir dabartis, ir apie drąsą sekti tuo, kas iš tiesų turi prasmę.