„Genijų šlepetės“ laidos vedėjas, pianistas Simonas Poška kalbina pianistę, muzikos pedagogę ir tarptautinį autoritetą Mūzą Rubackytę. Pokalbis kviečia pažvelgti į menininkės gyvenimą iš užkulisių perspektyvos – ne per koncertinių salių didybę, o per asmeninius išgyvenimus, vertybes, kūrybinius sprendimus ir ilgametę misiją puoselėti kultūrą Lietuvoje ir už jos ribų.
Muzika kaip likimas, o ne pasirinkimas
Mūza Rubackytė laidoje pasakoja, kad muzika jos gyvenime nebuvo sąmoningas sprendimas – ji buvo natūrali aplinka, kurioje augo. Fortepijonas tapo ne tik instrumentu, bet ir kasdienybės centru, formavusiu jos mąstymą, discipliną ir santykį su pasauliu.
Muzika čia suvokiama ne kaip profesija, o kaip būdas gyventi ir suvokti tikrovę.
Autobiografinė knyga kaip vidinis dialogas
Laidoje plačiau aptariama autobiografinė knyga „Gimusi po fortepijonu“, rašyta keturiolika metų kartu su vyru. Tai ne chronologinė biografija, o refleksyvus pasakojimas apie laiką, pasirinkimus, kultūrinius kontekstus ir asmeninius lūžius.
Knyga tapo būdu sustoti ir įvardyti tai, kas paprastai lieka tarp koncertų ir kelionių.
Gyvenimas kelyje: scena, traukiniai ir laikas
Mūza atvirai kalba apie gyvenimą nuolatiniame judesyje – skirtingas šalis, sales, publiką ir laiko juostas. Tokia kasdienybė reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir vidinės disciplinos. Fortepijonas šiame kontekste tampa savotišku inkaru, leidžiančiu išlaikyti tapatybę besikeičiančiose aplinkose.
Dokumentinis filmas kaip laikmečio atspindys
Pokalbyje aptariamas dokumentinis filmas „Mūza“, kurio kūrimas išsitęsė dėl pandemijos ir pasaulinių pokyčių. Filmas fiksuoja ne tik pianistės kūrybinį kelią, bet ir laiką, kuriame teko gyventi, laukti, prisitaikyti.
Tai pasakojimas apie menininką globalių krizių fone, kai muzika tampa atsvara nežinomybei.
Mentorystė – grąžinimo principas
Didelė laidos dalis skiriama jaunųjų muzikų ugdymui. Mūza Rubackytė pabrėžia, kad mentorystė jai yra moralinė pareiga – grąžinti tai, ką pati gavo, ir kompensuoti tai, ko galbūt trūko jos kartai.
Ji akcentuoja, kad svarbiausia ugdyti ne tik techniką, bet ir asmenybę, gebėjimą išlikti savimi konkurencingoje aplinkoje.
Jaunieji pianistai ir Lietuvos vardas pasaulyje
Laidoje aptariamas Lietuvos jaunųjų pianistų lygis tarptautiniame kontekste. Mūza su pasididžiavimu kalba apie stiprią, savarankišką ir pasauliui atvirą naująją kartą, kuri ne tik dalyvauja konkursuose, bet ir formuoja savitą meninę tapatybę, reprezentuojančią Lietuvą pasaulio scenose.
Festivaliai kaip kultūrinė dovana
Pokalbyje kalbama apie Vilniaus fortepijono festivalį, kurio meno vadove Mūza Rubackytė yra nuo pat pradžių. Festivalis suvokiamas kaip ilgalaikis kultūrinis dialogas su publika, o ne vien renginių ciklas.
Tai erdvė susitikti skirtingoms muzikos tradicijoms, kartoms ir idėjoms, stiprinanti Lietuvos kultūrinį lauką.
Atsakomybė kultūrai ir laikui
Laidos pabaigoje išryškėja pagrindinė mintis – menininko atsakomybė ne tik kurti, bet ir liudyti laiką, kuriame jis gyvena. Mūza Rubackytė kalba apie pareigą kultūrai, atminčiai ir ateičiai, pabrėždama, kad tikrasis palikimas kuriamas ne tik scenose, bet ir žmonėse, kuriems perduodamos vertybės.
