„Genijų šlepetės“ laidos vedėjas Simonas Poška kalbina pianistą Luką Geniušą, pasaulinio garso atlikėją, kurio vardas siejamas su Šopeno ir Čaikovskio konkursų laureatų aukštumomis. Tačiau šiame pokalbyje Lukas atsiskleidžia ne kaip „tituluotas virtuozas“, bet kaip jautrus, savikritiškas ir nuolat save permąstantis kūrėjas.

Pokalbis krypsta nuo meninės rutinos ir kūrybinio alkio paieškų – iki santykio su publika, įvaizdžio, tikrumo ir netgi terapijos.

Kūrybinio alkio paieškos: kai įkvėpimas nedingsta, bet keičia formą

Viena svarbiausių pokalbio ašių – klausimas, kaip menininkas, tiek metų koncertuojantis visame pasaulyje, išlaiko motyvaciją ir norą kurti. Lukas atvirai pripažįsta, kad alkio ne visuomet pakanka:

„Kas mane neramina labiausiai šiandien – tai būtent to alkio stoka. Dažnai atsitinka, kad man visiškai nesinori žiūrėti į tą pusę.“

Jis pasakoja apie ritualus, rutiną ir psichologinę higieną, kurią vadina neatsiejama menininko gyvenimo dalimi. Terapeuto sesijos, pasak jo, padeda suprasti kūrybinius blokų mechanizmus – ir kartais juos įveikti.

Kai įkvėpimas gimsta iš pasipriešinimo

Ne mažiau įdomi Luko įžvalga – kad įkvėpimas gali gimti net iš negatyvios būsenos. Jis prisimena koncertą Užutrakyje, kurio išvakarėse jautėsi visiškai išsekęs:

„Aš jai (žmonai) sakiau telefonu – nežinau, kaip pagroti 78-ą kartą pirmą Šopeno koncertą, tiesiog nenoriu.“

Tačiau būtent ši vidinė kova virto netikėta kūrybine jėga:

„Iš to pasipriešinimo atėjo įkvėpimas. Gavau energijos iš kažkur ir iš tikrųjų grojau visai neblogai.“

Toks meninio veikimo paradoksas – viena iš giliausių šio pokalbio temų.

Apie repertuarą ir kūrinių pasirinkimą

Simonas ir Lukas svarsto apie koncertų pavadinimus, šiuolaikinės rinkodaros spaudimą ir publikos lūkesčius. Geniušas aiškiai išsako savo poziciją:

„Aš norėčiau pavadinti koncertą Luko Geniušo rečitalis Man to užtenka.“

Jis nenori dirbtinai kurti konceptų, kurie nekyla iš tikros idėjos ar vidinio poreikio – net jei organizatoriai to prašo rinkodaros sumetimais.

Lukas taip pat atvirai kalba apie norą groti kūrinius, kurie jam patys artimiausi: ne todėl, kad publikai „reikia“ ar kad taip įprasta, bet todėl, kad tai atitinka jo meninę tiesą.

Įvaizdis ir žmogiškumas: menininkas be karūnos

Laidos vedėjas klausia apie menininko įvaizdį – scenos elgesį, komunikaciją su publika, kūno kalbą. Tai ypač jautri tema, nes paauglystėje Lukas sulaukė apkalbų dėl tariamo „arogantiškumo“. Ši patirtis jį pakeitė:

„Aš norėčiau būti su šlepetėmis, o ne su karūna.“

Jis sako, kad scenoje vyksta sakralus meninis aktas, tačiau už scenos jis nori būti paprastas, atviras, autoironiškas žmogus – „sugar free“.

Lukas taip pat dalijasi patirtimis apie kitus menininkus – legendas, kurių kuklumas ir paprastumas paliko didžiausią įspūdį. Jo žodžiai apie Martha Argerich:

„Ji bendrauja su visais taip pat – su prezidentais ir su vairuotojais. Tai unikali moteris.“

Kas įkvepia šiandien?

Nors Lukas pats yra daugelio įkvėpimo šaltinis, jis atskleidžia ir savo idealus. Viena asmeninė svajonė – apsilankyti Radiohead koncerte:

„Nežinau, kas man būtų. Man būtų visiška ekstazė, aš komoje būčiau.“

Tokios netikėtos atviros detalės leidžia pažinti jį naujai – kaip melomaną ir emocionalų kūrėją.

Pokalbis su Luku Genišu – tai gilus žvilgsnis į šiuolaikinio menininko kasdienybę: pilną abejonės, disciplinos, kūrybinio džiaugsmo ir savistabos. Tai laida apie tai, kaip išlaikyti tiesą mene ir savyje, net tada, kai rutina ar pasaulio aplinkybės spaudžia iš visų pusių.